Dar prieš planuojant nėštumą, peržiūrėjus holivudinius filmus, reklamas televizijoje, piešiau nėštumą gražiausioms spalvom. Įsivaizdavau ir tikėjau jog tai gražiausias etapas moters gyvenime. Kuomet pati patyriau šią dovaną, į viską pradėjau žiūrėti truputi kitaip. Sutinku- tai gražiausias etapas moters gyvenime, kuomet po savo širdimi gali sukurti naują gyvybę, jausti plakančią dar vieną širdį ir žinoti tai vyro ir Dievo dovana. Tačiau šiame etape sutinkame ir daugybę sunkumų. Manau, moterys, turėtų būti tam ruošiamos, kad žinotų, su kuo gali tekti susidurti, kai žinai lengviau pasiruošti ir išgyventi. Nesakau jog nėštumas nepakeliamas etapas, tačiau tikrai sudėtingas vienaip ar kitaip kiekvienai moteriai. Nuolatos augantis papildomas svoris, dėl kurio vėliau sunku savarankiškai užsirišti batus, nuotaikų kaitos ir nuolatinė baimė ir dvejonės- ar aš būsiu gera mama? Ar mokėsiu tinkamai pasirūpinti savo mažyliu ir suteikti viską, ko jam reikės? Tačiau vaikams reikia tik meilės, užuojautos ir supratimo. Žinoma nekalbu apie gyvenimiškus poreikius, tačiau tik mes patys, tėvai, padarome jog vaikas nori šito žaislo čia ir dabar, be jokių kompromisų ar pokalbių, o juk dar vakar jam užteko mamos šilto, nuoširdaus apkabinimo ir saldaus bučinio prie ką tik iškeptų blynų su braškių uogiene ir šilta kakava. Bet šis straipsnis, ne apie auklėjimo taisykles, o apie mamų išgyvenimus. 

Taigi, nėštumo metu vienu metu užplūsdavo daug ir skirtingų emocijų. Nuo begalinės laimės ir pilnatvės jausmo iki baimės ir dvejonių, kaip mums seksis tvarkytis su tokia atsakomybe ir nauju šeimos nariu. Viena rytą atsikeli ir jautiesi nuostabiai, skraidai padebesiais, ieškai pirmojo kraitelio ir brauki laimės ašarą iš jaudulio:" mano kūdikis, su manim kalbasi! Jis man įspyrė, pasisveikindamas ryte". O kitą dieną negali išlipti iš lovos, šleikštulys kankina vos tik užuodus maisto kvapą, o jei atsikeli, kartais nespėji nubėgti į tualetą. Bandydama užmigti, pagaliau randi tinkamą pozą, kuri leidžia nors šiek tiek patogiai nusnūsti, tačiau nepraėjus nei akimirką, pabundi iš skausmo, nes mažylis duodasi per visą pilvą, atrodo bandydamas išlipti. Ir tuomet galvoja sukasi vienintelė mintis " kada pagaliau pagimdysiu". 

Na ir išaušta TA stebuklinga diena. Kuomet su vyru laikėme Gustą rankose, kartu braukėme ašarą- iš laimės. Nes jis toks nuostabus. Nepakartojamai gražus, neapsakomai mielas ir švelnus švelnus. Visuomet sakiau, kad mėnesį laiko svečių tikrai nepriimsiu, norėsiu atsigauti ir būti susipažinus su savo mažyliu. Tačiau vos tik jį pamačiau, norėjau parodyti visam pasauliui, kokį nuostabų sūnų mums dovanojo gyvenimas. Jo rankutės tokios mažos, o jau moka švelniai apglėbti mamą, kiekvieną kartą užkandžiaudamas. Jis dar toks trapus, bet jau pažįsta ir užuodžia mano kvapą, todėl jaučiasi saugus ir ramus. 

Bet ir gimus kūdikiui ne visos dienos rožėmis ir džiaugsmu klotos. Augimo šuoliai, diegliai- puokštė visų sunkumų pirmuosius kūdikio gyvenimo mėnesius. O labiausiai širdį drasko tai, kad kartais esi bejėgis ir negali niekaip padėti verkiančiam savo kūdikiui, tik glaust, myluot ir tikėtis, jog greitai visa tai praeis. 

Pirmąjį mėnesį gimus Gustui- mes miegodavome mūsų lovoje. Tiksliau miegodavo jis. Aš tik snūduriuodavau budėjimo režime, kad tik jo neužgauti, kad rastų, kur gali pavalgyti praalkęs. Tačiau mamos organizmas, turbūt, taip sukurtas- kiek miegoti leis naujasis bosas, tiek ir užteks. Nors kartais jau vaikštai, kaip visiškas zombis, pamiršti pavalgyti, dušą iškeiti į akimirką ramybės ir pogulio lovoje- tačiau visus skausmus, sunkumus ir lūžio akimirkas ištaiso to mažylio šypsena, mažos rankytės bandančios apkabinti visą savo pasaulį- TAVE. Pažiūri į jo laimingas akis ir supranti- kokia moteris velniškai stipri. Jos niekas nepalauš, kol turės savo kūdikį šalia. Niekas nesustabdys ir nenualins, kol jo akutės žiūrės su begaline meile.  

Ir tada supranti- iškęsčiau viską dar šimtus milijonų kartų, kad tik tose akyse niekada nedingtų laimė. Kad tik ta maža širdelė niekada nepajaustų netekties, nusivilimo ir kitų pasaulyje tykančių skausmų. Kad joje visuomet būtų pilna meilės. Jog visuomet jaustųsi saugus ir suprastas, niekada nebijotų būti savimi ir visada žinotų- MAMOS MEILĖ BERIBĖ.